Diferencinis mokymas

Diferencinis mokymas – vienas naujausių ir progresyviausių moksliškai pagrįstų metodų, taikomų reabilitacijoje ar gerinant vaikų nepakankamus įgūdžius [V. Repšaitė(Kaktienė). Daktaro disertacija, 2015].

Šis metodas taikomas lavinant sutrikusias asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą [V. Repšaitė(Kaktienė). Daktaro disertacija, 2015], galvos smegenų traumas [S. Baltikauskienė. Magistro baigiamasis darbas, 2016], funkcijas. Diferencinio mokymo metodika taip pat naudojama gerinant vaikų, turinčių autizmo spektro sutrikimų, viršutinių galūnių ir pažinimo funkcijas, savarankiškumą [Chien-Yu Pan, 2017]. Ši mokymo koncepcija tinka ir sveikiems ikimokyklinio ar mokyklinio amžiaus vaikams, turintiems dėmesio koncentracijos sutrikimų ar gerinant rašymui reikalingus įgūdžius [Vehof K, 2009, G. Šegždaitė. Bakalauro baigiamasis darbas, 2017].

Šio metodo išskirtinis bruožas – žymiai intesyvesnis galvos smegenų aktyvinimas, panaudojant įvairias judesių variacijas (keičiant atlikimo sąlygas, aplinką, kūno padėtį ir kt.), niekada nekartojant to paties veiksmo daugiau nei du kartus [Schöllhorn WI, 2010]. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad toks smegenų neuroplastiškumo didinimas greičiau bei efektyviau atkuria sutrikusias funkcijas nei įprasti metodai, kurie remiasi pratimų kartojimu [Herzfeld DJ, 2014, Wu H, 2014].

Diferencinio mokymo metodikos efektyvumą yra įrodžiusi dr. Viktorija Repšaitė(Kaktienė). 2015 m. ji apgynė disertaciją tema „Diferencinio mokymo poveikis asmenų, patyrusių galvos smegenų insultą, funkciniams judesiams ir savarankiškumui“. Diferencinio mokymo subtilybių sėmėsi Vokietijoje iš vieno diferencinio mokymo pradininkų prof. Wolfgango Schollhorno (Johanno Gutenbergo universitetas), su kuriuo bendradarbiauja iki šiol. Šią metodiką plėtoja atlikdama mokslinius tyrimus dėstydama Lietuvos sveikatos mokslų universitete bei atlikdama klinikinį darbą LSMU KK Kulautuvos reabilitacijos ligoninėje.